Tau aš Natali.

Jis tikras asilas…Asilas iš didžiosios raidės. Matot gi tėveliu mano prisistatė… O dar kokią sceną atvažiavęs čia iškels, garantuoju, auklėti mane savais metodais pradės, pasileidėle išvadins ir dar namų areštą įtaisyti mėgins…

Aš vis dar nesijudinau nuo tos minkštosios kėdės, žinojau, kad nėra prasmės, šitame kabinete greičiausiai praleisiu dar ne vieną valandėlę, kol viską išsiaiškinsime. Direktorius slampinėjo iš kampo į kampą, vėliau suskambo jo mobilusis, regis, skambino žmonelė, arba meilužė, nes meškute, zuikeliu, aukseliu tikriausiai dukters nevadintų. Jam padėjus ragelį į kabinetą žengia šios dienos auka Nikole ir jos ginti stojusi mokytoja. Žaizdota mergina , regis, jau buvo nusiraminusi, nes jokių kūkčiojimų išgirsti nepavyko, bet tą moteriškę įsikibusią jai į parankę, atrodė, jog vis dar valdo koks nors žvėris. Regis, ir taip jau turėjome ne mažą dalį zoologijos sodo, bet kaip gi mes apseisime be viską žinančio peliūkščio Džerio ?

Jis atrodė juokingai. Kaip koks besmegenis nulipdytas tada, kai už lango dar nė viena snaigė neiškritusi. Jo mamytės numegstas megstinukas, akinukai, dailiai sušukuoti ūsiukai… dievulėliau, jei jis būtų mano tėvas, aš būčiau gimusi pele.

- Aš sakiau jos motinai, jog ji neišauklėta merga…Ji nesiskaito su suaugusias, dabar pasirodo ji šakojasi ir prieš savo bendraamžius…Kas iš jos užaugs ? - net nepasisveikinęs jis ima mane šmeižti.

- Laba diena. - mandagiai pasisveikina alavinis kareivėlis, o iš paskos jo ir ta ragana mokytoja. - Kaip jau sakiau, Natali užpuolė Nikolę. Natali teigia, jog ji tik gynė savo ir savo vaikinų garbę. - dėsto daug epitetų negailintis savo gyvenimo draugei direktorius.

Natali ima purtyti galvą į šonus, lyg norėtų pasakyti, jog tai netiesa, nors mes abi puikiai žinome, jog viskas būtent taip ir buvo.

- Kokia gali būti garbė ? Ji pati nė nesupranta šio žodžio reikšmės. - mane užsipuola visi. Dabar aš vienas karys mūšio lauke.

- Ne tau aiškinti apie garbę. - pagaliau prabylu ir aš, keik galima klausytis jų paistalų. - Prisistatyti mano mirusiu tėvu nėra labai garbinga. - aš kalbėjau ramiai, priešingai nei jie.

- Aš, tiesiog… - jis pasimeta, ima trypčioti kojomis. - Tavo motina darbe, na o aš šiandien buvau laisvas…štai paskambino…pamaniau.

- Manyk iš naujo. - suburbu.

- Matote, kaip ji su manim kalba ? - beda pirštu į mane, o kreipiasi į auditoriją. Džeris tikrai galėjo pasijausti dėmesio centre, mat visi esantys kabinete buvo sutūpę ant kėdžių, o jam vienam nebuvo vietos, tad jis stovėjo kabineto viduryje ir gaudė visų žvilgsnius.  - Aš dar kart pasikartosiu : ji neišauklėta, nedėkinga, nemandagi mergiščė.

Jei jis šitaip su manimi kalbėtų namuose, aš jau būčiau užvažiavusi jam per makaulę, bet direktoriaus kabineto nenorėjau paversti kruvinos kovos ringu, tad tylėjau.

- Taigi, jūs sakote, jog su Natali nesusitvarko netgi tikra jos mama… - vėl vaidina susimąsčiusiu direktorius. - Bet mes turime išklausyti Nikolės ir mokytojos nuomonės. Kaip į viską žiūri jos. - net nenorėjau klausytis, žinau, kad mokytoja pritars Džeriui, o Nikole sugalvos kokią įtikinamą pasakaitę, esą aš ją užsipuoliau visiškai be priežasties.

- Man Natali visad atrodė tvarkinga, padori ir stropi mergina, bet jau kuris mėnesis ji mane nuvilia. Sėdi visad nepadariusi namų darbų, tai užtinku ja per pamokas rašant SMS žinutes, tai išgirstu per pertrauką besikeikiančią…o galiausiai, štai, randu ją įsikibusią vargšei bendraklasei į plaukus. - kaip graudu, tuoj apsiverksiu.

- Aš sakau…aš ir pats visą šitą pastebiu, bet jos mama yra labai geras žmogus, ji myli ją, jai nuolaidžiauja, todėl ji šitaip ir elgiasi. - o viešpatie su viešpačiukais, dabar dar pradėkime kelti į dangų mano mamą.

- Nikole, ką pasakysi tu ? Dėl ko įvyko šis incidentas ? - man regis alavinis kareivėlis per daug įsijautė į

kriminalisto rolę.

Nikolė atrodė juokingai. Gal net juokingiau už šitą nulipdytą besmegenį Džerį. Ant jos nosies puikavosi ryški nagų žymė, lyg koks mažas mašiniukas būtų važiavęs jos nosimi ir netikėtai nuspaudęs stabdžius. Skruostus, kaktą, paakius ir smakrą puošė mažesni randeliai, lyg ją būtų užpuolusi armija mažų kačiukų aštriais nagučiais, arba boba su šakėmis. Plaukai buvo it kokios skudurinės Onutės, išpešioti, ištampyti ir į plaukus nepanašūs. O dar paviepta  apatinė lūpa…žiūrėjau į ją ir galvojau, jog tuoj prapliupsiu juoktis. Ji atrodė kaip skruzdėlė paminta didelio bato.

- Mes jau kuri diena nebendravome… Šiandien valgykloje ji kalbino man patinkantį vaikiną…vėliau aš užėjau į klasę ir pasakiau garsiai, jog nenoriu jos šalia jo matyti. O ji štai ką padarė, - rankomis rodo sau į veidą, - rėkė, jog jai neaiškinčiau, jog ji elgsis taip kaip nori. - vėl ima kūkčioti.

- Nesąmonė ! - surinku. - Tu pati nesupranti ką šneki, kvaiša tu ! Tavo Aronas yra pasileidęs avigalvis, kuriam tik rūpi kaip įsitempt tave į lovą. Durne tu durne. - niršau. - Ir valgykloje, pati matei, jog jis pats prisėdo prie manęs, pats bandė užmegsti pokalbį. Man nusišikt ant tavo Arono, supratai ? - jau nebespėjau atrinkti žodžių, kuriuos šiame kabinete vartoti galima, kuriuos ne. - Ir pati puikiai žinai, jog į kailį gavai ne už tai. Ir dar, tu turėsi atsiprašyti. - ji papurto galvą. - Aš tau prižadu, tu atsiprašysi. - gal nuskamba net šiek tiek grasinančiai.

Džeris ir mokytoja užtyla, galbūt nesuprato kas dedasi, galbūt nebeturėjo ką pridurti… Direktorius irgi buvo šokiruotas mano nepasirengtos iš anksto, o sukurtos ekspromtu kalbos.

- Pagal mokyklos taisykles, už tyčinį kūno sužalojimą mokyklos teritorijoje, taikoma piniginė bauda mokinio tėvams, bet… - pamatęs išspogstančias Džerio akis tęsia toliau. - šiuo atveju, kai patys tėvai nesusitvarko su savo atžala, reikia daryti išimtį. Nikolei bus pritaikyta bausmė, kuria ji atidirbs.

Ką ? Po velnių, aš juk ne darbinis arklys.

- Manau, ji galėtų po pamokų plauti mano kabinetą. Kiekvieną dieną. - savo trigrašį įkiša mokytoja, vis dar iš glėbio nepaleidžianti Nikolės.

- KĄąą ? ! Na jau ne ! Aš tikrai nesižeminsiu ! - stojuosi nuo kėdės. - Geriau jau rašykint šitam avinui baudą. - bedu pirštu į Džerį, tada žingsniuoju link išėjimo, nebebuvo prasmės čia pasilikti. - Mes važiuojam namo. - pareiškiu garsiai už save ir tą pusgalvį, vis dar stovintį kabineto vidury.

Keista bet jis paklauso. Nors į lauką aš išeinu pirmoji, bet Džeris neužtrunka, jau už poros minučių atseka man iš paskos.

- Važiuojame, pažiūrėsime ką pasakys tavo mama. - atrakina savo raudoną kledarą jis.

Automobilyje tyla, mačiau, kad Džeris nervinasi, o aš kažkodėl buvau visiškai rami. Vis dar perštėjo lūpą, bet kentėti buvo galima. Iškankintas įtampos Džeris užsuka į mūsų kvartalą. Aš jau iš anksto atsisegu saugos diržą, norėjau kuo greičiau lipti lauk ir lėkti į savo kambarį…bet viskas ne taip greitai kaip man norėtųsi… Kitoj pusėj kelio nuo mano namo stovi automobilis. Naujas, juodas, blizgantis, niekšybėm dvokiantis BMW.

Nikole akimirka susijaudina, apsidairo aplink, kad tik kas nebūtų išgirdęs kaip aš ją pavadinau.

- Matot, už tiesą pykstama. - supratusi, jog turėtų kažką atsikirsti sukvaksi ji.

- Klausyk, nenorėk, kad aš tau iškločiau visą tiesą apie Aroną. - lėtai einu link jos, o balsas savaime vis aštrėjo. - Supratai ? Nes garantuoju, iš savo klumpių išvirsi pirmoji, nei kas kitas šitoje klasėje. Nenorėk, kad tavo angelėlis būtų suteptas purvu.

- Visiška durnelė ! - dirbtinai nusikvatoja ji, bandydama paslėpti jaudulį. - Tu nė nepažįsti Arono, taip, kad kalbėti gali tik apie tą narkomaną. - kol ji burba aš visiškai prie jos priartėju.

- Pakartok. - žiūriu tiesiai jai į akis, jaučiu klasėje tvyrančią įtampą.

Merginai jau ėmė drebėti rankos, vis dėl to nėra taip lengva juodinti geriausią draugę. Visų bendraklasių dėmesys dabar buvo nukreiptas į mus, visi laukė, kol Nikole pakartos savo žodžius.

- Aš sakau, kad tu gerai pažįsti tik Luką - narkomaną. - ji pakartoja, net nenutuokdama kuo viskas pasibaigs.

Kodėl turėjau kęsti tokius įžeidinėjimus ? Kas ji po  velnių tokia  ? Ji geriausia mano draugė. Atsiprašau, suklydau. Ji buvusi mano geriausia draugė.

Antausis, taiklus, nusipelnytas ir skausmingas, tada klasiokų žagtelėjimas iš nuostabos ir vėl kvailas Nikolės pasimetimas. Mergina kelias sekundes gaudo mane akimis, tada supratusi, jog kairysis jos skruostas svyla nuo teisingumo susiima už veido.

- Kale ! ! ! - paleidžia gerklę ji.

Bet Nikole nebūtų Nikole, jei į darbą nepaleistų ir rankų. Juk pamenate, kaip ji pasidarbavo Marko gimtadienio vakarėlyje ? Kaip šoko draskyti Estelai akių… Šį kart viskas buvo labai panašiai, skirtumas tik tas, kad akys buvo manosios.

Visos panelės pirmiausiai kimba viena kitai į plaukus, taigi mes irgi ne išimtis. Nikole pirštus į mano kupetą sukiša pirmoji, bet aš irgi neatsilieku, lupu jos pūstas garbanas glėbiais ir  negailestingai leidžiu  nutūpti joms ant žemės.  Ji spiegė, o aš kandau savo lūpą, kažkur esu girdėjusi, jog taip lengviau ištverti skausmą. Ji spiegė, o aš palikusi ramybėje jos plaukus imuosi veidelio. Ji spiegė, o kiti žmonės klasėje tarsi sustingo. Ji spiegė, o į klasę įėjo mokytoja. Dabar jos spiegė abi, tik viena iš skausmo kita iš išgąsčio. Man buvo nesvarbu ką pasakys mokytoja, man buvo nesvarbu ką pagalvos mano klasės draugai, man nesvarbu kokia bausmė manęs laukia…aš tik noriu, kad Nikole suprastų, jog už savo žodžius kartais reikia sumokėti.

Po keleto minučių mes buvom išskirtos, tarp daug plaukų netekusios Nikoles ir į lūpą iki kraujų įsikandusios manęs stoja brandaus amžiaus moteris. Dabar spiegė tik ji. Žinoma, rėkė ant manęs, nes auka šiuo atveju atrodė Nikole, jos skruostą vis dar mušė raudonis, visą veidą puošė mano nagų žymės, ant galvos trūko ne vienos garbanos… Tuo tarpu man tik šiek tiek kraujavo lūpa.

- Ką jūs sau galvojat ? !!! Kur jūsų galvos, po velnių ? ! Tik pažiūrėkit kaip jūs atrodot ! Ką pasakys jūsų tėvai ?  ! Dėl ko po velnių jūs draskote viena kitai akis ? !  Kam šis cirkas ? ! Kam tos žaizdos ? ! Kam ? ! ! ! - šaukia ji, lyg pati būtų ką tik nuo mūsų gavusi per galvą.

Nikole tyliai kūkčiojo, delnais dengėsi žaizdotą veidą, o aš tik giliai kvėpavau ir pirštais valiausi lūpas…Vis dar buvau įniršusi, vis dar norėjau gerai ją papurtyti.

Žinoma, bendraklasiai buvo šokiruoti, garantuoju, kalbės apie tai visą ateinantį mėnesį, ir net Nikolės sušoktą striptizą pamirš.  Pripažįstu vaizdelis tikrai turėjo būti neblogas, kaip dvi geriausios draugės kimba viena kitai į plaukus. Taigi, visi apakę bendraamžiai lieka klasėje, o mes ,kaip prie pavadėlio pririštos kalaitės, tempiamos į direktoriaus kabinetą. Nikole, regis buvo nuvesta pas seselę, esą jai reikia dezinfekuoti žaizdas, bet esu garantuota, jog ji ten pasiprašė, kad pelnytų didesnį gailestingumą.

Visa susivėlusi sėdėjau ant minkštos valstybinės kėdės ir laukiau pasirodančio, greičiausiai jau įpykusio vyro. Pasidabinęs vario spalvos kostiumu, tvarkingai susišukavęs neilgus plaukus ir suraukęs veidą jis praveria savo kabineto duris. Iš šono buvo galima pagalvoti, jog atėjau pas jį išpažinties atlikti. Iš aplink tvyrančios įtampos buvo galima pagalvoti, jog aš įvykdžiau kokį žiaurų nusikaltimą…

Vyras rankoje laikė segtuvą su dokumentais, kurio ilgą laiką nepaleido iš rankų, lyg bijodamas, kad aš nepavogčiau…bet supratęs, kad aš ne vagilė, o mušeika, dokumentus jis padeda ant stalo, bet vis dar neprataria nė žodžio.

- Aš manau, tu turėtum pradėti pirmoji. - ar man pasivaideno ar jis man šyptelėjo ? Ne, turbūt pasivaideno.

- Nėra čia ką pasakoti. - iškart einu prie esmės, nebuvau nusiteikusi plepėtis su juo kaip su drauge prie arbatos puodelio. - Ji skleidžia gandus apie mane ir mano vaikinus…

- Vaikinus ? - išreiškia savo nuostabą jis, pertraukdamas mane. - Tai kiek jų , panele, turite ? - jis tikrai šypsosi.

- Klausykit, mes čia ne mano bernų skaičiuot susirinkom… - papurtau galvą, lyg bandyčiau išpurtyti iš jos pašalines mintis.

- Tiesa, tikriausiai matuosim kumščio stiprumą. - mūsų mokyklos direktorius tikrai nevykęs humoristas.

- Nereik, Nikole jau išmatavo.

- Tai vien dėl to, jog ji pasakė kažką nedoro ant tavęs ir tavo vaikinųųų, - jis pabrėžia žodžio galūnę, - tu vos neiškabinai jai akių ? - jis ima pirštais barbenti į stalo paviršių.

- O ką man reikėjo daryti ? Visos klasės akivaizdoje ji bando mane šmeižti ? Ką gi, pabandė, dabar žinos. - siutau, tikrai buvau tikra savo žodžiais.

Vyras tylėjo, nežinau ar iš tiesų kažką mąstė ar tik tokiu apsimetė, bet jo veido mina išdavė, jog jis susikaupęs.

- Bet argi gera, kai tavo geriausia draugė dabar sėdi seselės kabinete ? Jai skauda.

- O kas sakė, kad man kutena ? - aš jau buvau bepradedanti šaukti, aš jau užgožiau tą įkyrų pirštų barbenimą… - Man irgi skauda, kai ji kalba nesąmones…ir jei tik  reikės, aš ją dar ne kartą pastatysiu į vietą.

- Manau, be tėvų įsikišimo čia neapseisim. - jis stojasi iš vietos, humoro jausmas , regis, per minutę išgaravo. - Tėvai turi žinoti, kas tarp jūsų vyksta… - vyras žygiuoja link telefono, įtaisyto ant mažo stalelio kabineto kampe.

- Puiku, čia tik tetrūksta mano psichės mamos.  - suburbu sau po nosimi, bet direktoriaus sustabdyti nebandau.

Toliau sėdžiu sukniubusi kėdėje, klausau kaip jis šnekučiuojasi su mano mamele ir bandau įsivaizduoti kokią auką iš savęs bandys padaryti Nikole…bus koncertas…o gal ir visas cirkas atvažiuos…

Tas varinis kareivėlis pasitraukia nuo telefono, atsigręžia į mane ir regis bando pagirti mano šeimynėlę :

- O tavo tėvelis, pasirodė, labai mandagus žmogus. - nustebęs jo balsas pasiekia mano dar labiau nustebusias ausis.

- Kas toks ?  ! - suspiegiu. - Tėvelis ? ! - gerklę net užgniaužia, akimirką maniau, kad imsiu dusti.

- Na…

- Džeris prisistatė mano tėvu ? !  Tas suskis jums sakė, kad jis…ir mano mama…aš. Šeima  ? - nebegirdėjau savęs, ausims išgirsti mano balsą trukdė atsiradęs kažkoks ūžesys, tikriausiai, uraganas, kuris tuoj nuneš Džerį nuo žemės paviršiaus.

- Nesikarščiuok. - vyras ima mosuoti rankomis. - Palaukime, ir visi viską išsiaiškinsime…

Tas idiotas atvažiuoja į mokyklą ? ! ! ! Čia ne koncertas ir ne cirkas…čia visas karavanas paržygiuoja.

Aš nenorėjau, bet taip jau nutiko. Mes susipešėme dėl bernų, mes susipykome dėl kažkokio nelemto gando, ir garantuoju, jei į kambarį nebūtų užėjusi Nikolės mama, mes būtumėm viena kitai išdraskiusios akis. Jau kelios dienos į mokyklą vaikštau pėsčiomis, klasėje sėdžiu kitame suole, o valgykloje valgau prie svetimo stalo. Jau kelios dienos kaip neatsakau į Marko skambučius, jau kelios dienos kaip mąstau, kaip pradėti pokalbį su Luku. Štai ir dabar sėdžiu viena su savo pietų porcija ir dairausi po pilnutėlę valgyklą, galbūt jį kur nors pamatysiu…bet ne, čia pirmas pasirodo Aronas, tas kurio dabar labiausiai matyti nenorėjau…po Marko žinoma.

- Skanaus. - įsitaiso priešais mane jis. - Klausyk, tu man dar skolinga pasimatymą, pameni ? - aš į jį nežiūriu, šakute kapstau šaltus ryžius.

- Nešk savo užpakalį prie kito stalo, - nustatau piktą balsą, - dešinėje, tu laukiamas labiau nei čia. - mano žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas į lėkštę, bet mačiau, kad Aronas apsidairo aplink.

Prie dešinėje stovinčio stalo sėdėjo Nikole ir kelios mokyklos šokėjos, Nikole visad, jas prisimindavo tada, kai mes susipykdavome. Į jų stalą krito daugybė žvilgsnių, mokiniai vis dar nepamiršta Nikolės sušokto striptizo…bet merginai, regis jau vienodai šviečia, kas apie ją kalbama ir manoma.

- Su ja atskira kalba. - tęsia Aronas. - Klausyk, aš galiu tavęs atvažiuoti bet kada, tu tik man pasakyk… - bando tiesti rankas link manęs.

- Atsiknisk. - urzgiu kaip įsiutęs šuo. - Nenoriu matyti nei tavęs nei tavo šunsnukio brolelio. - pagaliau šakute pakabinu kelis ryžius ir dedu juos į burną.

- Tiesa, Markas man skundėsi, jog tu neatsakai į jo skambučius… netgi prašė tave pasigauti mokykloje ir paklausti, kas dedasi. - prisimena brolio prašymus kvailys.

Jaučiau, jog Nikole stebi mus iš šono, tikriausiai, jai knietėjo sužinoti apie ką mudu šnekamės. Aš nenorėjau jai sukelti pavydo, bet taip jau gaunasi savaime.

- Kartoju : aš nenoriu jūsų matyti akyse. - apsimetu, jog kramtau, nors ryžiai jau seniai buvo nuryti.

- Tik nesakyk, kad tau nepatiko. - per daug pasitiki savimi.

- Daugiau to nebus. - tariu tvirčiau nei bet kada ankščiau. - Aš noriu susitaikyti su Luku, beje kur jis pasidėjęs ? - tikrai, Luko nesu mačiusi jau visą amžinybę.

- O jei jam paukštelis pačiulbėtų , jog tu draugauji su Marku ? Jei paukštelis jam praneštų naujieną apie mus ? Manai susitaikymas įvyktų ? - jis bando mane paveikti šantažu.

- Dabar paklausyk manęs, aš turiu šautuvą, kuriuo tokius paukštelius šaudau. Patikėk, taikliai ir tyliai. Jei taip nori, galiu dabar atsistoti ir nueiti pas Nikolę…jei tik nori, galiu surinkti Marko numerį ir papasakoti ką mes veikėme jo bute… - kalbu gan tyliai, nors čia niekas negalėjo mūsų išgirsti, valgykloje buvo per didelis  triukšmas.

- Tai nepalanku nei man, nei tau. - jo akyse atsiranda baimės atspindys, kurį jis bando paslėpti.

- Taigi, nebyliai paukšteliai man patinka labiausiai. - kvailai šypteliu, norėdama pasakyti, kad abu viens kitą supratome ir daugiau nebeturime apie ką kalbėti.

- Bet skolą grąžinti man turėsi. - regis, jis suprato, kad laikas pasišalinti, tad pakelia savo sėdynę nuo kėdės. - Privalėsi su manim susitikti. - mirkteli viena akimi, lyg atsisveikindamas, ir pagaliau leidžia man ramiai pavalgyti.

Akies kraštelį užmetu į šokėjų stalą, visos buvo susiglaudusios viena prie kitos ir kažką šnabždėjosi, tik viena Nikole sėdėjo iškėlusi galvą ir šypsojosi nueinančiam Aronui. Šlykštu, kai pana alpsta dėl jo, o jis tik nori ja pasinaudoti. Šlykštu, kai ji yra tokia naivi, ir nesupranta, jog Aronas ne jai…Šlykštu kai jis kabina jos geriausią draugę…bet juk Nikolės akimis Aronas - angelėlis. Jis šimtą kart geresnis už Luką, vien todėl, jog nerūko žolės, nors esu beveik tikra, kad jei kas ir yra priklausomas nuo žolės, tai tik išlepintas Aronas.

Pabaigusi valgyti ir nunešusi nešvarius indus keliauju link matematikos kabineto. Klasėje ne ką mažesnis triukšmas nei valgykloje, nors mokinių čia buvo šimtą kart mažiau. Bernai sėdėjo užsikimšę nosis, nes šliundra Samanta ir jos draugužė Bela lakavosi priklijuotus nagus.  Tos dvi įsigimelės ima krizenti, man dar nė klasės slenksčio normaliai peržengti nespėjus. Kaip ir kiekvieną kartą jas išvydus, norisi paleisti po kokį plytgalį abiem iškart, kad užtiltų visam gyvenimui ir į veidrodį bijotų pasižiūrėti, nors jų vietoje, aš ir dabar išsigąsčiau savo atvaizdą pamačius, kekšė juk ne mokinė atsispindi stikle. Faktas. Įsitaisau laisvame suole, išsiimu knygas ir bandau suprasti Marko veiksmus. Kodėl jis prašo Arono pagalbos ? Kodėl pats negali manęs susirasti ir visko išsiaiškinti ? Nors jam ir taip viskas turėtų būti aišku, jis pats turėtų suprasti, jog per Estelą mes negalime būti kartu.

Po skambučio į klasę įžengia ir išsipusčiusi Nikolė, su savo garbanomis nulinguoja į mūsų buvusį suolą ir garsiai numeta rankinę.

- Girdėjot karščiausias naujienas ? ! - kreipiasi į  klasę ji.

Žinoma smalsiausi, tokie kaip Maksas ir Stenas susidomi pirmieji, po to prisijungia ir keletas panų.

- Apie tavo šokius ant stalų mes jau girdėjom ! - kažkuris iš bernų užrėkia garsiau už pačią Nikolę.

Prisipažinsiu, mane šiek tiek suėmė juokas, bet tvardžiausi, ir klausiau ką gi tokio Nikolė turi pasakyti.

- Kvailį, aš ne apie tai. - susigėsta ji, bet apsimeta į nevykusį komentarą numojusi ranka. - Juk Natos Lukas narkomanas ! - visiškai laivai, be jokių apėjimų aplink pareiškia ji.

Prisipažinsiu, aš buvau šokiruota. Kaip ji drįsta šitaip kalbėti ? Po velnių ji nė nėra tikra, kad jos žodžiuose yra bent lašelis tiesos…ji didžiausia durnė kokią šiomis dienomis man teko regėti, neįskaitant mano motinos.

Klasėje kyla šurmulys, šavalkos su dar nenudžiūvusiais nagais ima krizenti. Man nebuvo gėda, nebuvo nemalonu girdėti tuos pasišnabždėjimus, buvo tik velniškai skaudu, jog geriausia mano draugė, šitaip su manimi elgiasi.

- Kale, atsiimk savo žodžius ! - pašoku iš vietos, lyg man į subinę būtų įgėlusi širšė, nors ne, greičiausiai pati dabar buvau kaip širšė, ieškanti kam įkąsti.

- Tikriausiai aš kažko nesuprantu. - sumykiu.

- Ko čia galima nesuprast ? ! - niršta ji. - Tik nereikia apsimetinėt kvailute, jau prasitarei, jog apie šį reikalą žinai…todėl klausiu dar kartelį : kodėl su manimi apie tai nepasikalbėjai ? - tardama žodžius ji priartėja prie manęs.

- Aš nežinojau, kaip turėčiau pradėti pokalbį. - kai jos veidas atsiduria visai šalia manojo atsiranda kažkoks baimės jausmas, tikriausiai pirmą kart gyvenime bijojau, kad geriausia draugė nepridarytų to, ko vėliau negalės ištaisyti. - Aš visą dieną smerkiu save, žinau, jog taip negalima… ką aplinkiniai pagalvotų, jei šis gandas pereitų per visų ausis…

- Ką pagalvotų ? - jos balse ironija. - Kad tu taip pat narkomanė.

Ką ? ! ! ! Kuo susiję mano nuotykiai su Aronu ir narkotikai ?  Ji tikrai kažką painioja.

- Žinai, - iškeliu rankas aukštyn, lyg pasiduočiau, - aš nieko nebesuprantu. - stojuosi iš vietos, o rankinę dedu ant atsilaisvinusios kėdės.

- Sakiau, gana apsimetinėti. - man pasitraukus jos veidas nutolsta, bet įniršis niekur nedingsta.

- Kas tau darosi ? ! - dabar balsą pakeliu aš. - Jei sakau, kad nesuprantu, reiškia nesuprantu, aišku ? ! Jei nori normaliai pasikalbėti aiškink kame reikalas. - atsibodo klausytis jos užuominų.

Draugė apako, nesitikėjo, kad galiu kelti balsą jos namuose, bet nieko drastiško nedarė, tiesiog susinėrė rankas ant krūtinės ir ėmė įkyriai į mane spoksoti.

- Kas vėl ? - kreipiuosi į ją, suprasdama, jog jai kažkuo neįtinku.

- Reiškia mes kalbame apie du skirtingus reikalus… Aš apie žolę, o tu apie… ? - ji neužbaigia sakinio, leisdama suprasti, jog estafetę perduoda man, dabar aš turėčiau išsipasakoti.

- Nieko svarbaus, dabar aš klausau tavęs ir kažkokios istorijos apie žolę, šieną ar dar velniai žino ką. - prasisegu striukę, nes jaučiu, jog laukia ilgas pokalbis.

- Žinai, dabar aš nežinau nuo ko pradėti. - maivosi ji. - Greičiausiai reikėtų viską sakyti tiesiai šviesiai. - atrodo lyg manęs kambaryje nė nebūtų,  o ji tik garsiai reikštų savo mintis.  - Tu susidėjai su narkomanu.

- Aš ? - bedu pirštu sau į krūtinę. - Tai sakai Aronas narkomanas ? - išpučiu akis.

- Aronas ? ! - suspiegia ji. - Prie ko čia mano Aronas, kvaiša tu ! - rėkia ji. - Kalba eina apie Luką. Tai jis nežino kurioj vietoj smegenys ir ką su jomis reikia daryti ! Aronas narkomanas - didžiausia kvailystė kokią esu girdėjusi !

Aš buvau šokiruota.

- Tu kleidi. - suburbu. - Tau reikalinga specialistų pagalba. - kalbu ramiai, nors viduje buvau baisiai sutrikusi.  - Nikole, aš nejuokauju. - žiūriu į perkreiptą jos veidą.

- Tu akla kvaiša ! Ką jau čia akla, dar ir kurčia ne tik ką ! Aš žinau ką sakau, Lukas pradėjo rūkyti žolę.

- Ar tu matei jo dantyse suktinę ? Ar pagavai nusikaltimo vietoje ir nuvežiai į komisarjatą ? Ar pareigūnai pripažino, jog tai tikrai žolė ? Ką ? - bandžiau ją prigauti meluojančią.

- Aišku ne, bet…

- Tai va, reiškia čia tik nevykęs pokštas. - iš kart darau išvadas.

- Tau čia ne balandžio pirmoji, kad juokaučiau tokiais dalykais. Man skambino žmogus ir pranešė, jog turi problemą…jog nori padėti draugui, nes laikui bėgant narkotikai jį pražudys.

- Ožka , ką tu čia mekeni ? Mano Lukas cigaretes rūkyt pradėjo tik per tavo šiknių Aroną, o dabar sakai, jog jis rūko žolę ? Absuradas. Netikiu ir niekada tuo netikėsiu. - purtau galvą.

- Nata, man skambino Aronas, jis ir yra tas, kuris nori padėti Lukui. - žodžiai atrodė nuoširdūs, bet balso tonas suteikė daug šiurkštumo.

- Ir tu tiki tuo asilu ? ! - surėkiu, išpučiu akis ir negaliu patikėti tuo, ką girdžiu.

Draugė atsidūsta.

- Jis visiškai rimtai, prašė, jog tau tai praneščiau, sakė, jog patarčiau…

- Kokia tu patarėja, jei tiki to kaušo pasakojimais ? ! - labiausiai dabar pykau ant Nikolės, ji geriausia mano draugė, ji turi tikėti manimi, o ne tuo vaidmainiu.

- Aš tau patariu mesti Luką per bortą. Tu susigadinsi reputacija visad gyvenimui, neduok dieve, kas nors prilipdys tau narkomanės etiketę.

- Užsičiaupk ! ! ! - rėkiau, nes buvo skaudu jos klausytis. - Net jei jis ir rūkytų tą prakeiktą šūdą, aš jo nepalikčiau, o ypač dabar, kai noriu su juo viską pradėti iš naujo . - jaučiau , jog tuoj pravirksiu.

- Narkomanai neverti antro šanso, mergyt. - ji stovėjo nuleidusi rankas, panarinusi galvą ir manė, jog esa labai puiki pašnekovė, nors nė velnio tokia nebuvo.

- Po velnių, jis ne narkomanas !

- Faktai rodo ką kitą.

- Mano surinkti faktai rodo, jog tu tokia pat debilė kaip tas Aronas ! Lygiai tokia pati !- po nuaidėjusių mano riksmų staigiai atsiveria Nikoles kambario durys.

- Po velnių, kas čia dedasi ? - išsigandusi vidun įpuola namų šeimininkė.

- Jūsų dukra kliedžia , va kas čia dedasi.  - balsas prityla vienu tonu.

Moteris buvo pasimetusi, žiūrėjo tai į įsitempusią mane tai į galvą nunarinusią Nikolę.

- Aš išeinu ! - vėl iškeliu rankas aukštyn ir praeidama pro Nikolę pasiimu paliktą rankinę. - Užsikniskit jūs abu . - suburbu jai į ausį.

- Tu man dar nepaaiškinai… - ji grįžta prie reikalo, apie kurį buvau nusiteikusi kalbėti aš.

- Nieko tau neturiu aiškinti ! - jau žingsniuoju link durų, tarp kurių vis dar stovėjo pasimetusi moteris. - Nors galėčiau tiesiai šviesiai pasakyti… - bandau sukelti jai susidomėjimą. - bet susilaikysiu, geriau paklausk to, kuris žolės nerūko ir tik nori nuoširdžiai padėti savo draugui.  Viso gero. - dabar tariu Nikolės mamai.

- Sustok ! - šaukia draugė, nors aš jau buvau koridoriuje.

- Apsišik kniūpščia. - suburbu sau po nosimi ir trenkusi jų namų durim palieku karo lauką.

Lauke vis dar siautė stiprus vėjas, toks, kuris turėtų išpūsti iš galvos visas blogas mintis, bet mano galva tikriausiai švininė ir jokios minties nė neketina atiduoti vėjams. Žinau, pasielgiau niekingai. Net didžiausia padugnė nepermiegotų su geriausios draugės simpatija, bet taip jau gavosi, kad kerštas man buvo svarbesnis. Norėjau išduoti Marką, tik gaila, kad mano kelyje pasitaikė Aronas, juk galėjau tai padaryti su bet kuo kitu… nors ne. Su visiškai nepažįstamu žmogumi nesugultu net gatvės prostitutė, juk prieš parsiduodama ji, bent vardą partnerio susižino, tiesa ? Žodžiu, nežinau kaip ten būna prostitutėms, bet dabar aš jaučiausi panašiai…

Ėjau gan dideliais žingsniais, nes Nikole liepė paskubėti, bet su mielu noru dabar šliaužčiau keliais lyg leisgyvė sraigė, kuri taip ir nepasiektų to mėlyno namo. Bet namas artėjo, tai yra aš artėjau prie jo, nesvarbu kuris link kurio judėtumėm baimės jausmas nenumaldomai didėtų. Aš nenoriu susipešti dėl bernų, aš nenoriu nuvilioti Nikolės Arono, dabar aš noriu viską užmiršti ir statyti naujus pamatus su Luku… Niekada net nesusimąsčiau kokį gerą gyvenimą prieš tai gyvenau. Turėjau geriausią draugę, vaikiną ir gerus pažymius, nebuvo Marko ir Džerio, nebuvo meilės ir pykčio. Sakot be meilės gyvenimas nėra geras ? Nesąmonė. Kartu su meile ateina ir tuzinas problemų : ginčai, išdavystė, baimė, nepasitikėjimas, sąžinės graužatis… Tad kartais geriau gyventi be viso šito, nei… nors gal ir ne, gal aš ir klystu…

Ar jau minėjau, kad su kiekvienu žingsniu į priekį mano širdies plakimo dažnis didėjo dvigubai ? Ji spurdėjo taip, kaip knygose aprašoma meilė iš pirmo žvilgsnio, tik gaila, kad dabar jaučiausi ne įsimylėjusi, o baisiai nusidėjusi. Horizonte pasirodžius Nikolės namo stogui supratau, kad pats metas sugalvoti, kaip viską pradėti…

Greičiausiai Nikolė kreipsis į mane kaip įmanoma pagarbiau, sužinojusi tokią naujieną greičiausiai, vadins mane kale. Ką gi, pykti aš neturiu teisės, bet galiu pasakyti : “aš viską paaiškinsiu. ” Tada įtūžusi draugė lieps kalei užsičiaupti ir pradės mane moralizuoti.  Gera žinia tik ta, kad namuose mes turėtumėm būti ne vienos, tad mergina garsiai nešauks, nebent jai bus nusispjauti į surūgėlį savo tėvą… Toliau ji ims lyginti situacijas, šauks : “kaip tu jaustumeis jai aš įsitempčiau į lovą tavo Marką  ? ” Čia ji prašaus, nes dabar Markas man visiškai nerūpi, na bent jau stengiuosi jį užmiršti, tad palyginimas nevykęs, aš į jai netgi galėčiau atsakyti : “Na ir kas ? Juk klysti žmoniška. Aš kaip geriausia draugė tau tikrai atleisčiau.”  Greičiausiai mano atkirtis jai nepatiktų ir ji tik dar labiau įnirštų. Išsakiusi viską ką mano apie tokias kaip aš ji praskytų, aš tylėčiau , lyg jausčiausi velniškai kalta, kad ji šitaip sielvartauja. Nikolė žliumbtų gerą valandą, ir tik po jos aš ištarčiau : “atsiprašau.” Draugė man atleistų, mes apsikabintumėm, po to ji man išvirtų kavos ir pasaka baigta. Kaip jums ?

Kai mano kojos sustoja, kartu su savimi stabdydamos ir likusią kūno dalį, prie baltų namo durų, suprantu, kad man ateina paskutinioji. Tikrai viskas nebus taip, kaip ką tik jum nupasakojau. Čia juk ne pasaka su laiminga pabaiga, čia tamsus Natali gyvenimas, kuriame džiaugsmingų pabaigų nebūna… Net nežinojau ar turėčiau belstis, nes filmuose mačiau, jog kalės eina į svetimus namus nesibeldusios. Tiek to, aš dar nesu taip toli pažengusi šioje srityje, tad pasibelsiu. Spoksojau į baltų durų akutę ir laukiau trenkiančio žaibo, kai kitapus atsidurs Nikolės įtūžusios akys. Šiandien man pasisekė, žaibas netrenkė, greičiausiai jo sulauksiu pabaigoje. Durų rankena linko žemyn, lygiai taip pat kaip mano širdis ritosi pilvu, po to blauzdomis ir taip iki pat kulnų.

- O , Sveika Natali. - su šypsena veide tarpduryje išvystu Nikolės mamą.

Buvau pasimetusi, tad nė nesusiprotėjau pasisveikinti.

- Nikole tavęs laukia savo kambaryje. - supratusi, jog šiandien aš nenusiteikusi maloniai šnekučiuoti tęsia moteris ir leidžia man užeiti vidun.

Dievulėliau, dar keli metrai iki pykčiu verdančios pabaisos.

- Jūs įsitikinusi, jog ji manęs laukia ?  - mano švininė galva susuka kvailą klausimą.

Moteris po manęs uždaro duris.

- Na , taip… - mačiau iš akių, jog ji nežinojo ką atsakyti. - Ji netgi liepė jums netrukdyti, esą jūsų laukia svarbus pokalbis. - jis susigūžia, ima keistai sukinėti rankų pirštus, o balso tonas klastingas ir šiek tiek pašaipus, nes moteris nė nenutuokia, kad mūsų amžiaus merginos gali turėti rimtų pokalbių.

Aš dirbtinai nusikvatoju, lyg jai pritarčiau, nors iš tiesų pirmą kart gyvenime norėjau ja išvadinti bukaprote, nors vėliau ji ir pati turėtų suprasti, jog mūsų pokalbis su Nikole buvo rimtas, jei jos dukra mane už plaukų ištystų lauk… Tikriausiai prieš įeidama į Nikolės kambarį turėjau nusispjauti tris kartus per petį, kad baisos mano mintys netaptų realybe, bet svetimuose namuose spjaudytis nenorėjau ir šiaip, visais taip prietarais nelabai tikiu, nors šiandien jie man praverstų.

Lėtai praveriu duris už kurių ant dviviečio išskleidžiamo fotelio buvo įsitaisiusi Nikolė. Tokią ją jau seniai mačiau, nesidažiusi, susišiaušusi ir net gi šiek tiek užtinusi. Pilnai ją suprantu, gavusi namų areštą savaitgalius leidžia namuose, o prieš ką gi čia puoštis, mamai ir tėvui vienodai šviečia kaip jų dukra atrodo, svarbiausia jog ji sėdėtų namuose.

- Aš atėjau. - patikėkit , mano balsas virpėjo, kaip blogai suderintos gitaros stygos.

- Dar ilgiau užtrukti negalėjai ? Laukiu tavęs visą sušiktą pusvalandį. - kol kas dar negirdėjau žodžio kalė, tai jau šis tas geriau, nei aš tikėjausi.

- Aš stengiausi. - uždarau jos kambario duris, tada mindama savo paties širdį keliauju link laisvos kėdės.

- Natali, tu esi paskutinė nevisprotė. Tu net nežinai su kuo susidėjai. - jos akys neatrodė baisiai įtūžusios, bet mačiau, jog ji nekantrauja viską man išdėstyti.

- Žinau, Nikole, žinau. Nepyk. - atsisėdusi pasidedu rankinę sau ant kelių.

- Tu viską žinai ? ! -  ji išpučia akis.  - Ar seniai ? Po velnių, kodėl man pirma to nepasakei  ? Kodėl nepasipasakojai ? - ji atsistojo nuo fotelio ir ėmė sukti ratus kambaryje, mosikuodama rankomis ir greitai berdama klausimus.  - Kodėl aš viską visąlaik sužinau paskutinė ?

Pasimečiau. Nesupratau ką ji turi galvoje.  Ji niekina mane todėl, jog apie mano ir Arono meilės nuotykį aš nepapasakojau pati ? Nejaugi turėjau skambinti jai ir sakyti : “brangioji dabar aš lovoje su tavo mylimuoju ? ” Absurdas.

- Kas tau darbo ?  - atsakau gan ramiai, aukštakulnius numesdama į kampą.

- Kas man darbo ? ! - nežinia kam kartoja mano klausimą jis.  - Tu neišauklėta mergiščė, naktimis lakstai gatvėmis ir neduodi savo motinai ramiai gyventi ! - trepteli koja ūsuotasis, nežinau, galbūt galvojo, kad aš išsigąsiu.

- Klausyk, joks peliukas Džeris neskaitys man moralų. - sakinys nuskamba kaip baisus grasinimas, vyriškis strikteli atgal ir susiėmęs už krūtinės vaidina įsižeidusį.

- Panelyt, tu atsiimsi už savo žodžius . - jo balsas prityla, burna jis gaudo orą, kaip dūstanti žuvis. - Tau atsirūgs. - laisvąją ranka grūmoja man pirštu. - Tavo mama, - ta pačia ranka mesteli svetainės link, - visą naktį gluosto nesudėjo, ir vien dėl to, nes tu… - akimirką pagalvojau, jog jam prasidėjo astmos priepuolis.

- Kas aš ? ! - dabar namus sudrebina manasis balsas. - Po velnių, kas tu toks, kad galėtum apie mane ką nors spręsti ? ! Tu niekas, todėl neprivalau tau teisintis, supratai ? - kvailai šypteliu.

- Natali… - iš už kampo išlenda apsiašarojusi mama. - Kaip tu šitaip gali ? Kaip tau liežuvis apsiverčia taip kalbėti ? - kūkčioja ji , prisidėjusi nosinę prie šlapio skruosto, kitoj rankoj tetrūktų rožančiaus, nes kritinėmis situacijomis mama mėgsta pasimelsti. - Jis tik nori man padėti su tavimi susitvarkyti… - susikūprinusi ji prišliaužia prie Džerio ir atsiremia į jo petį, papuoštą senoviniu megztiniu, kurį greičiausiai jam kadaise numezgusi jo paties mama.

- Pagalbos ? ! - po riksmo nuskamba dirbtinis mano juokas. - Tai gal pasamdyk jį už auklę ? - susiimu už pilvo. - Natali auklė Džeris, argi būtų nešaunu ?  - kreipiuosi į ūsuotąjį, bet jam regis nejuokinga.

- Kaip tu gali šitaip kalbėti su mama ? ! - tikriausiai, priepuolis jau pasibaigė, ir mano nelaimei Džeris liko gyvas.

- Nešauk ant manęs ! ! !- žengiu didžiulį žingsnį į priekį ir atsidūrusi šalia peliūkščio veido, visai šalia buvo ir motina, garsiai užrėkiu.

- Natali ! - iš šono man į ausį suklykia mama. - Tave reikia išmokyti pagarbos suaugusiems !

- Juk tu mane auklėji antausiais, - žvilgsniu  prikimbu prie mamos, - nagi, Džeri, gal ir tu išdrįsi ? - švelniai tapšnoju sau per skruostą, norėdama jį suvilioti. - Juk mamai reikalinga tavo pagalba, sakė viena su manimi nesusitvarko… - aš tikrai įkyri pana. - Trenk vieną stiprų, taiklų ir pamokantį, tokį , kad visą gyvenimą atsiminčiau.

- Natali ! - vėl klykia mama ir stumteli mane nuo savo mylimojo, mat atstumas tarp mūsų buvo tikrai mažytis. - Marš į savo kambarį ! - Džeris regis užšalo kaip ledinė skulptūra.

Nepaleisdama rankinės iš rankų einu link laiptų, nesijaučiau jiems nusileidusi, tiesiog nebežinojau, ką daugiau pasakyti…

- Žinot, jūs ideali pora ! - girdžiu kaip mama vėl praskysta ir ima kriokti ant peliūkščio peties, o aš gražiai užbaigiu mūsų pokalbį.

Žinot, dabar įsitikinau, jog psichinėmis ligomis lengviau užsikrėsti nei kiaulių gripu. Pažiūrėkit, į mūsų šeimą įsisuka beprotis Džeris ir štai jums, mano mamelei taip pat pavažiuoja stogas… Kuo toliau, tuo jai blogiau ir jau reikėtų įsukti ją į baltus marškinius, skirti vaistų receptą : palikti Džerį, o tada jau galima laukti ir pasveikimo…

Įžengusi į savo kambarį ir visas verdančias aistras palikusi pirmame aukšte įsijungiu muzikos, plačiai atidarau langą, kad į kambarį veržtųsi gaivus vėjas, norėjau atsipalaiduoti, o tai geriausiai sekasi padaryti  gryname ore.  Išsidrėbiu ant nuosavos lovos, mąstau nuo ko pirma pradėti tvarkyti savo gyvenimą, kaip nustebinti Luką, įtikinti, kad vis dar esu jam neabejinga… Taip prasivartau pora valandų, kol suprantu, jog reikia prisėsti prie knygų, jau seniai nedariau namų darbų ir net neįsivaizduoju kokie pažymiai mirga mano pažymių knygelėje…

Priverčiu save išlipti iš lovos, bet prisėsti prie knygų neišeina, prisimenu tašėje turinti tikrą lobį - Estelos nuotrauką. Atsisėdusi spoksau į ją dar valandą, ji šlykšti, ne kiek išore, o vidumi… Ji sukta gyvatė, purvina padugnė, neturinti nei sąžinės nei savigarbos jausmo…

Padedu rėmelius į paskutinį rašomojo stalo stalčių, ten jos niekas nematys, niekas nežinos, jog Markui labiau rūpi Estela, o ne aš. Tiesa, prisimenu jau seniai negirdėjusi skambančio savo mobiliojo, nejau visi galutinai mane pamiršo ? Jį randu ten kur ir buvau palikusi  - rankinėje. Akumuliatorius išsikrovęs,įjungus jį krautis, paaiškėja, jog dar nesu visiškai užmiršta, randu tuziną mamos skambučių, regis, ji tikrai manęs laukė grįžtančios, dar matau , jog man bandė prisiskambinti ir Markas, bet gerai, kad nepavyko, mat tuo metu aš varčiausi lovoje su Aronu…

Dabar negarsiai pyptelėjęs telefonas praneša, jog gauta nauja SMS žinutė nuo Nikolės : ” Labas. Mums reikia rimtai pasikalbėti, turime susitikti…Man vis dar namų areštas, tėvas neleidžia man niekur išeiti, tad laukiu tavęs savo namuose. Paskubėk. ”

Ką ji turi galvoje “rimtai pasikalbėti” ? Juk Aronas jai negalėjo pasakyti … ? Ar ne ? Jis nepasakotų jai nuotykių, patirtų Marko bute ? ? ?

Iš susijaudinimo ima drebėti rankos, viduje įsižiebia pavojaus signalas , pranešantis, jog betkurią minutę galiu prarasti geriausią draugę…

“Galbūt galime pasikalbėti rytoj mokykloje ? ” - šiaip ne taip sugaudau telefono mygtukus ir išsiunčiu jai atsakymą. Dievulėliau, kaip aš jai pasiteisinsiu ? Juk ji mane negyvai užgrauš, ji pasmaugs mane savom rankom… Nebent papasakoti jai visą tiesą… bet juk tai absurdas, ji nepatikės, tikrai nepatikės, jog Aronas mane ten nusivežė per prievartą…

“Ne, turime susitikti šiandien. Nešk čia savo užpakalį. ” - vėl supypsėjus telefonui, mano akys perskaito gautą tekstą.

Jaudinausi, bijojau ir nenorėjau eiti, bet reikėjo. Privalėjau pasiteisinti draugei, turėjau stoti ant raudono kilimėlio ir pripažinti savo nuodėmę, kurios ji nė neprivalo atleisti…aš suprasiu Nikolę, jei ji pasiūs mane velniop, kai išstums ,kaip šunį pro duris ir lieps daugiau niekada nesirodyti jai akyse…

Dar persirengiu palaidinę, neduok dieve, ji atsiduotų Arono kvepalais… Tas irgi geras asilas…juk susitarėme niekam nesakyti, aš jam netgi buvau prižadėjusi antrą susitikimą, jei tik niekas nesužinos mūsų paslapties… O dieve, jei gandas pasieks ir Luko ausis… Mano gyvenimui galas.

Norėjau nepastebėta dingti iš namų, tad laiptais lipau ypač tyliai ir lėtai, bet mano planą chuliganą sugadina iki galo nepakrautas mobilusis. Jis užkriokia visu garsu, išgąsdindamas mane ir atkreipdamas bepročių dėmesį svetainėje… Ekrane švyti Marko numeris. Negailestingai atmetu jo skambutį ir sprunku pro duris, kol dar niekas nenutvėrė manęs už pakarpos ir nepririšo prie kėdės, mat psichiatrinėse būna ir tokių dalykų.

- Lenkis, lenkis ! - šaukia vairuotojas, pakeldamas savo ranką nuo svetimos šlaunies.

- Juk jis… - rodau pirštu į priekinį automobilio stiklą.

- Pasilenk sakau ! ! ! - jis užrėkia dar garsiau.

Garantuoju, jei prieš tai būčiau užsisegusi saugos diržą, greitai susiriesti nesugebėčiau, bet dabar tai padarau be didelių pastangų. Jaučiausi kaip automobiliu  važiuoti bijantis katinas, susisukęs į kamuoliuką automobilio kampe. Bet pasilenkiau per vėlai, tikrai, Markas mane matė…esu įsitikinusi  devyniasdešimt devyniais procentais.

Du brangūs automobiliai prasilenkia lyg būtų visiškai nepažįstami. Abu jie lėkė gan dideliu greičiu, tad greitai viens nuo kito nutolo.

- Jis mūsų nepamatė ! - kvatoja Aronas, akimis nulydėdamas veidordėlyje dar atsispindintį BMW.  - Matei ? Pralėkė, kaip pro žaliai šviečiantį šviesaforą. - džiūgauja jis, o aš negavusi leidimo atsitiesti, vis dar spraudžiausi kampe.

- Pavojaus nebėra ? - suinkščiu.

- Visiškai, gali normaliai atsisėsti. - patapšnoja man per nugarą. - Žioplys. - patenkintas suburba vairuotojas.

- Žinai, tokiame veiksmo trileryje, man seniai neteko dalyvauti. - pirštais bandau susišukuoti išsitaršiusius plaukus.

- Jei Markas būtų mus pamatęs, patikėk, būtum sudalyvavusi siaubo filme. - norėdamas sau pritarti jis linkčioja galvą, po to įjungia radiją.

Žvilgteliu į veidrodėlį, Marko automobilio jau seniai nematyti, nurūko su vėjeliu pas tą kalę, kuri tikriausiai jau apsivijo ant vyriško jo kaklo. Pagaliau prisisegu saugos diržą ir skambant lėtai melodijai įsistebeiliju pro langą. Šiandien sekmadienis, rytoj vėl laukia mokykla, Nikolė ir Lukas… Turiu atsiprašyti geriausios draugės, jog netikėjau jos žodžiais, turiu pasikalbėti su Luku, reikia atstatyti normalius santykius…

- Nesigraušk, juk Estela nepadarys Markui nieko blogo. - pamatęs, jog užsisvajojau, Aronas greitai nutraukia mano mintis.

- Man nusispjaut. - grįžtu į realybę. - Ji gali jį pasilikti. Tegul daro jam masažą ir verda rytais kavą, - cituoju šiandien ryte ištartus Arono žodžius, - manimi atsiras kam pasirūpinti. - kvailai šypteliu.

- Mes su Luku sudarysime tvarkaraštį… - kalba kažkokias nesąmones. - Vieną savaitgalį jis rūpinsis tavimi, kitą - aš. - tikrai bernelis per daug įsisvajojo.

- Ką ? - sukvaksiu ir pati pasišlykščiu savo balsu.

Aronui atsakyti sutrukdo suskambęs mobilusis. Vaikinas išsitraukia jį iš kišenės, akis nuo kelio nuleisdamas į telefono ekraną.

- Šūdas. - jau pradedu suprasti, kad šis žodis skirtas negeroms emocijoms išreikšti. - Markas. - išpūstos akys vėl pakyla aukštyn, bet žiūri  ne į kelią, o į mane.

Aš tylėjau, nežinojau ką turėčiau sakyti ar daryti…Juk vienas procentas niekaip negali nugalėti devyniasdešimt devynių, kurie ne mano naudai.

- Klausau. - taip pat tylėjęs Aronas nuspaudžia atsiliepimo mygtuką ir prisideda telefoną prie ausies.

Aš susijaudinusi prikandu lūpą ir vėl stebiu vaizdus už lango, lyg pokalbis man nė nerūpėtų, nors iš tikrųjų buvau įtempusi ausis ir girdėjau kiekvieną  Arono tariamą skiemenį.

- Sveikas, dabar važiuoju namo, o kas yra ? - vaidina susirūpinusį jis ir atitraukęs antrą ranką nuo vairo, pritildo grojančią muziką. - Jau netoli namų. Nuvežiau namo Nikolę, o dabar judu link namų. - kuria pasaką jaunėlis, o aš sėdžiu  kaip pelė po šluota. - Tau turbūt vaidenasi. - greičiausiai Markas pranešė, jog matė jo automobilį Haninge. - Nu aš tau sakau, aš Handene, naktį smaginausi su Nikole, o dabar… Nu tai neklausinėk nesąmonių. - susiraukia.

Dabar norėčiau išplėšti Aronui iš rankų, telefoną ir išrėkti Markui visą tiesą…papasakočiau šios nakties nuotykius, iškeikčiau jo kalytę Estelą, o patį Marką pasiųsčiau velniop, bet gaila man jaunesniojo brolelio, Marko nemalonę per mane užsitrauktų, po vienu stogu greičiausiai abu nebesugyventų…

- Žodžiu, nėr čia ką kalbėt. - vaidina atsipūtusį. - Davai. - numeta ragelį jis.

Automobilyje stoja tyla.

- Gerai pasirodžiau ? - lygiai po dešimties sekundžių nuaidi savimi pasitikinčio Arono balsas. - Jis viena akim užmatė mano mašiniuką, bet nei numerių, nei keleivių nepastebėjo. - jis kalbėjosi su mano nugara, nes aš vis dar spoksojau pro langą. - Jokių įrodymų nei prieš mane, nei prieš tave jis neturi.

- Ta kalė jau jo lovoje ? - prabylu ir aš, tik daug šaltesniu balsu.

- Juk… - pasimeta Aronas. - Juk tau nusispjaut. - balsas vėl atgauna pasitikėjimą savimi.

Tiesa, ką tik teigiau, jog man tie du idiotai nė netūpi, bet kažkodėl lūpos užduoda tą kvailą klausimą.

- Iš tiesų, nežinau. - pamatęs, jog man nejuokinga tęsia jis. - Jos balso negirdėti, galbūt Markas važiavo ne pas ją. - kaip visada nusišneka jis.

- Tik jau nereikia… - net prajuokina mane. - Yra du variantai, važiavo pas Estelą, arba važiavo į butą, prie kurio laukia Estela. - pagaliau atsisuku į vairuotoją.

Aronas taip pat nusišypso, žinoma, jam tai šimtą kart juokingiau nei man. Vaikinui nieko nebeatsakius baigiame šią temą ir užtylame visam laikui, kol pasiekiame Haningą.

- O jei Markas skambins man ? Ką turėčiau sakyti ? - susirūpinu, bet greit suprantu, kad ši teorija greičiausiai nepasitvirtins. - Nors nėra ko pergyventi, dabar jis užsiėmęs kitais reikalais. - prieš akis stoja šlykštus Estelos veidas.

- Ką nors sugalvok. - maigo pečiais. - Sėdėjai namuose, buvai iškiloje su šeima… - vėl nusišneka jis.

- Na gerai, gal ne ten kreipiausi patarimo. - atsidūstu ir išvydusi savo namą atsisegu saugos diržą. - Viso. - automobiliui sustojus viena ranka sugriebiu rankinę, kita atidarau mašinos dureles.

- Nepabučiuosi ? - dar sučiulba Aronas, bet aš nieko neatsakau, tik trenkiu durelėmis ir nužingsniuoju namų durų link.

Kol pasiekiau namų slenkstį stiprus vėjas ištaršė mano plaukus ir padarė panašią į laukuose statomą kaliausę, žinot, net mama gali neatpažinti tokios dukros…Ne visiškai pasitikėdama savimi nulenkiu durų rankeną ir žengiu vidun. Į nosį tvieksteli gardžių, greičiausiai, jau suvalgytų pusryčių kvapas, o ausis pasiekia kažkoks verkšlenimas.

- Mam ? - suburbu netikėdama, kad kažkur snargliuojasi į nosinę būtent ji.

Dar minutę koridoriuje stoviu viena, bet artėjant antrosios minutės pabaigai priešais mane išnyra ūsuotas peliukas Džeris.

- Ir kur tu po velnių buvai ? ! ! ! - surinka man į veidą  lyg būtų man koks artimas giminaitis, nors net  tikrasis mano  tėvas niekada ant manęs šitaip nešaukdavo.

- Šūdas, šūdas, šūdas ! - nuo durų grįžta susiėmęs už galvos Aronas.

Aš atsigeriu kavos, bandau nesinervinti, juk nėra padėties be išeities.

- Mes turime nešdintis…kuo greičiau nešdintis lauk. - jis griebia savo puodelį ir atsukęs kriauklės čiaupą kiša jį po vandeniu, negalėjome čia palikti jokių pėdsakų.

Dar kelis kartus pasigirsta įkirus durų skambutis.

- Kas ten ? - vaidinu nesusidomėjusią.

- Estela. Garantuoju, ji atvyko pas Marką…greičiausiai jie buvo susitarę, tikriausiai Markas vėluoja, bet greičiausiai tuoj pasirodys ir jis. - jo rankos drebėjo ir nežinau, kaip jos išlaikė puodelį.

- Ta šliundra stovi už šio buto durų ? ! - sušunku kavą išspjaudama lauk.  - Ta kalė ieško Marko ? ! - negalėjau tuo patikėti.

- Tyliau, tyliau, tyliau. - stato puodelį į spintelę, tada pagriebia skudurėlį ir valo mano išspjautą kavą.

- Tik nereikia manęs tildyt ! - toliau rėkiu. - Aš turiu su ja pasikalbėti. - stojuosi iš vietos.

- Nekliedėk. - mano ausis vėl pasiekia skambutis.

- Ji miega su mano vaikinu, supranti ? Ji paskutinė kalė, atvykusi vėl su juo pasidulkinti ! - žengiu į koridorių.

Aronas meta skudurą iš rankų ir iššoka priešais mane.

- Baik. - rankomis įsiremia į mano kūną. - Mes palauksime kol ji pasitrauks nuo durų, tada susirinksime visus daiktus ir spruksime…

- Aš nuo jos šliundros nebėgiosiu. - trenkiu per jo rankas, bet veltui, jos toliau manęs nepaleido. - Tai ji kaukdama bėgs namo. - grasinu , bet vis dar negaliu pasiekti durų.

- Natali, juk mes negalime išsiduoti, po velnių, suprask pagaliau… Markas radęs mus jo bute, užmuš mane. - jis pradeda manęs maldauti ar aš kažką ne taip supratau  ?

Skambutis nutyla, bet esu įsitikinusi, kad ta išsipusčiusi kalė vis dar stovi už durų.

- Man tas pats, supranti ? Man nerūpi, aš noriu pati iškabinti jai akis, noriu paleisti ją nuo laiptų.

- Markas man padarys tą patį. - jis šnabžda, nors esu įsitikinusi, jog už durų nieko nesigirdi. - Prašau, sprunkam tyliai, taip, kad niekas nieko nesuuostų. - jis gailiai žiūri į mane.

Žinokit trūksta visiškai nedaug  ir kraujas mano venose užvirs, o tada jau nebesulaikys manęs nei Aronas, nei šarvuotos buto durys… juk kalės turi atsiimti, jos negali gundyti svetimų vaikinų…

- Sutariam ? - įžvelgęs manyje jautrumo akimirką klausia jaunėlis.

Atsikvėpiu. Jei pats Markas nenorėtų, ji čia nebūtų atvažiavusi, tiesa ? Reiškia, pirmiausia reikia aiškintis su juo…bet aš juk negaliu, turiu tylėti kaip žuvis, antraip Markas brolį nuleis nuo laiptų…dieve.

- Sutariam. - suburbu.

- Nagi, greičiau, susirask rankinę, batus… - apsuka mane ir švelniai stumteli kambario pusėn. - Aš pabaigsiu tvarkyti virtuvę. - skuba kalbėti jis.

Rankinę ,regis, palikau Marko kambaryje, neskubėdama užsimetu ją ant peties, vienos akies kraštelį užmetu  pro langą. Kieme slankioja kalė, iškėlusi uodegą ir nosį, aiškiai įžvelgiamas morčius, na tas noras užsikarti ant pirmo pasitaikiusio berno… Šviesūs plaukai maskatuojami stipraus vėjo, ji kaip voras, tinklu gaudantis museles, šiuo atveju musė yra mano Markas…

- Greičiau. - įkiša galvą į kambarį Aronas.

- Kaip tu žadi pasprukti, jei ta gyvatė šliaužioja po kiemą ? - abejingai paklausiu, o pati atsitraukiu nuo lango.

- Ji važiuos liftu, o mes lipsime laiptais. - taria taip, lyg turėtų Estelos valdymo pultelį, ir galėtų paspausti mygtuką “kilti liftu aukštyn”.

Pultelio jis neturėjo, bet proto galvoje gabalėlį gal ir būtų galima atrasti. Vaikinas pralekia pro mane ir suėmęs už lango rankenėlės atlapoja jį, po to tyliai atsikrenkščia ir gana garsiai užrėkia : ESTELA ! Galima būtų sakyti, tik blondinė patikėtų , jog tai Markas, bet netgi aš , nežinodama , jog tai Aronas, galėčiau sumaišyti jų balsus.

- Neblogai. - buvau šiek tiek apakusi.

Nikolės simpatija greitai uždaro langą ir sugriebęs mane už rankos tempia pro duris.

- Gaudyk. - kai mes jau stovime laiptinėje, meta man automobilio raktelius jis.  - Bėk, užvesk mašiną. Grečiau. - įsako, o pats stengiasi kuo greičiau užrakinti buto duris.

Kiek čia laiptų laipteliu, o kojas turiu tik dvi. Pirmos poros laiptų pasirodė gan lengvai įveikiamos, bet likusios liejosi akyse ir susuko man galvą. Lėkiau kaip lenktyninė mašina, nežinodama nei leistino greičio, nei lenktynių trasos. Bet kurią akimirką galėjau išsisukti kulkšnį, suklupti ar nusisukti sprandą, bet pasiekusi laiptinės duris supratau, kad finišavau sėkmingai. Žinoma, dar reikėjo išbėgti laukan, ir įsitikinti, ar Estela jau lifte, antraip nežinia kokia būtų šių lenktynių pabaiga.

Akyse vis dar rodėsi šimtai laiptų, bet jei gerai supratau, pavojus man negrėsė, nes kieme nė gyvos dvasios, tik krūva panašių automobilių… Dievulėliau, kuris gi yra Arono ?

Pasileidžiu prie kampinio, jei gerai prisimenu vakar mašiną palikome ten. Neklydau, man paspaudus vos vieną mygtuką automobilis automatiškai atsirakina ir leidžia man sėsti vidun. Rankos drebėjo taip, kad automobilio raktelius galima būtų sumaišyti su varpeliais, nes trankydamiesi viens į kitą, jie skleidė keistą melodiją. Klesteliu ant vairuotojo sėdynės, dievulėliau kaip čia viskas painu… Spynelė, kur ji ? Dešnėje ? Po velnių, visąlaik maniau, jog kairėje. Vairas, ak taip, jis jau mano rankose, bet koja vis dar neranda sankabos pedalo… Man nepavyks…ir kur po velnių tas kvailys Aronas ?

Tuo pačiu metu , kai užriaumoja automobilio variklis, atsidaro laiptinės duris ir į kiemą išlekia įraudęs Aronas. “  Man pavyko ” - šypteliu pagalvojusi mintyse. Neturėjau daug laiko, džiūgauti, reikėjo kuo greičiau persėsti į keleivio sėdynę.

- Šaunuolė. - įgriūna į mašiną garsiai alsuojantis Aronas, greičiausiai jam taip pat ši lenktynių trasa nebuvo lengva.

Vaikinas nuspaudžia greičio pedalą, o aš klausausi savo pačios širdies ritmo… Jaučiausi kaip išminuotoja, nuslopinusi ,bet kurią akimirką galėjusią sprogti , bombą.

- Mums pavyko. - atsikvepia Aronas ir švelniai uždeda ranką ant mano šlaunies.

- Ne visai. - suburbu išvydusi juodą BMW, parskriejantį kitoje eismo juostoje…

Žinoma, jis skubėjo pas tą kalę, inkščiančią prie jo buto durų…

Nenoriu, kad pagalvotumėt, jog aš kokia nors šliundra, bet nuoširdžiai pasakius nejaučiu jokios sąžinės graužaties. Nepadariau jokios nuodėmės permiegodama su Aronu, tik pasielgiau taip kaip su manimi elgiasi Markas. Galbūt tik jaučiuosi nusikaltusi prieš Luką, jis nepadarė nieko tokio, dėl ko apgaudinėčiau jį su kitais…bet kas buvo tas buvo, laiko neatsuksi ir Aronui kelnių nebeužseksi…

Dabar guliu Marko lovoje šalia miegančio Arono, o galvoju apie Luką…dievulėliau, kaip viskas painu, draugauju su dviem, iš jų myliu tik vieną, o miegu su trečiuoju… bet Aronas miegantis dar gražesnis. Lūpose galima įžvelgti šypseną, lyg sapnuotų kokią gražią merginą, kuri kariasi jam ant kaklo, nors tokia šypsena galėtų būti ir sapnuojant vasarą, maudynes ar bet ką kitą… Akių vokai nevisiškai užmerkti, tarp jų likęs mažytis tarpas, bet jį užpildo dailios blakstienos… Skruostai lengvai įraudę, tikriausiai, jam karšta su šia antklode ir dar manimi šalia…

- Labas. - jis greitai atsimerkia, baisiai mane išgąsdindamas, krūpteliu taip, lyg būčiau pagauta nusikaltimo vietoje, o juk aš tik apžiūrinėjau jo veidelį.

- Negąsdink. - ranka dedu prie širdies, norėdama sukelti didesnį išgąsčio efektą.

- Juk tu manęs nebijai. - jis pakelia galvą nuo pagalvės ir ritasi arčiau manęs. - Žinau, kad nebijai. - šypsosi parodydamas dantis, vieną ranką ištraukia iš po antklodės ir permetą ją per mano pilvą, tikriausiai, reikėtų tai vadinti apkabinimu… - Ir kaip išsimiegojai ? - jis jautėsi kaip jaunavedys, pabudęs po pirmosios nakties.

- Kaip visad, o kas turėtų būti kitaip ? - prunkšteliu.

- Na, ne kiekvieną naktį miegi su manimi. - pagaliau jis pakelia nuo manęs ranką ir perbraukia ja per susišiaušusius plaukus.

- Miegu pirmą ir paskutinę, kvaileli. - atsisėdu viršutinę kūno dalį iškišdama į dienos šviesą, kojos taip pat turėjo tai padaryti, regis, jau laikas keltis.

- Palauk, - vėl sunki jo ranka klesteli ant manęs, - kur taip skubi ? Pasilik lovoje, padarysiu tau masažą, vėliau išvirsiu žadėtos arbatos…vakar neleidai tau jos atnešti. - jo žvilgsnis nukreiptas į mano krūtis.

- Išsivirsiu pati. - kvailai šypteliu ir rankomis užsidengiu apnuogintą kūną.

- Nagi, - jis slenkasi dar arčiau ir lūpomis sudirgina mano kaklą, - greičiausiai Markas Estelai taip pat daro masažą, verda arbatą… - bando mane įkalbėti pasilikti lovoje.

- Gerai jau, bet iš anksto perspėju jog arbata netinka, norėsiu kavos… - grįžtu atgal po antklode ir atsigulu ant pilvo.

Aronas ilgai žaidžia su mano nugara, glosto ją, švelniai masažuoja, regis, kartais net pabučiuoja, bet tai manęs per daug nejaudino, dabar susirūpinau dėl kitos problemėlės. Jei apie šitą įvykį sužinos Nikolė, ji pasius… ką jau čia pasius, ji išeis iš proto, tada mane užmuš ir niekam nežinant užkas pirmame griovyje… Juk ji dabar ypač susižavėjo Aronu, nesvarbu ar juo ar jo pinigais, bet esmė, kad dėl jo ji žada atsisakyti Brendono… o jei jos ausis pasieks žinia, kad jos geriausia draugė miega su jos simpatija, garantuoju, draugystės neliks…taip, kad reikia tartis.

- Aronai, - kimiu balsu kreipiuosi į vaikiną, o pati įsistebeiliju į kambario grindis, - tikriausiai nei tu nei aš nenorime, kad Nikolė apie tai sužinotų…

- Apie ką ? - jis kaip iš dangaus nukritęs kvailys.

- Apie mus, kvailį. - suburbu.

- Mus ? - jaučiu kaip jis išsišiepia. - Reiškia tu šią naktį laikai kažkuo rimtesniu nei vienos nakties nuotykiu. - jo balso intonacija tokia, kokios pradinių klasių mokytoja reikalauja deklamuojant eilėraščius.

- Neįsisvajok tiktai. - žodžiai nuskamba šaltai, po jų tetrūktų spjūvio į veidą.

- Gerai jau, gerai… - jis rankomis vis dar minko mano nugarą. - Sutinku, Nikole neturi nieko žinoti…

- Aš ne vien apie ją. - bandau pataisyti jo sakinį. - Apskritai niekas negali apie tai sužinoti.

- Niekas niekas ? - vėl ta kvaila intonacija.

Aš apsiverčiu ant nugaros, vaikiną nublokšdama į šoną.

- Sakau niekas ! - pakeliu balsą. - Net tu pats turi užmiršti šią naktį.

- Net ir Lukas  negali nieko nugirsti? - jo akys žiba nekantrumu.

- Ypač jis. - iškišu kojas iš po antklodės ir jomis prisitraukiu išmėtytus savo drabužius, tada bandau apsirengti palaidinę…

- Gerai, prižadėk, man antrą pasimatymą ir aš jam nieko nesakysiu… - jis bando mane šantažuoti ? ? ?

- Dar nebuvo nė pirmo, o jau prašai antro . - deduosi kelnes.

Vaikinas vis dar vartosi pataluose.

- Ir jei aš Markui pasakyčiau, jog tu prievarta mane čia atsivežei… - bandau atsikirsti.

- Ir pati mane išprievartavai. - ironiškai užbaigia mano sakinį Aronas. - Nejaugi taip sakytum ? - nusijuokia. - Žinoma ne, taip, kad arba susitinkame dar kartą, arba…  - kelia savus reikalavimus.

- Gerai. - apsirengusi stojuosi nuo lovos. - Pasiduodu. - iškeliu rankas aukštyn, lyg į mane būtų nutaikytas pistoletas. - O dabar varyk virti kavos. - nuleidusi rankas timpteliu antklodę ant kurios išsidrėbęs Aronas.

- Jėga. - savo pergale džiaugiasi jis ir nešdinasi iš kambario.

Aš pakloju mūsų sujauktą lovą, tada noriu keliauti į vonią, bet akys sustoja ties Estelos nuotrauka… negaliu leisti jai čia stovėti, nenoriu , kad kas nors ją matytų. Ji keliaus su manimi į Handeną.

Nusipraususi veidą ir susitvarkiusi plaukus sėduosi prie stalo, kuris šį ryt labai negausus, du puodeliai kavos ir pakelis sausainių. Priešais mane sėdi Aronas, vis dar pilnas pergalės džiaugsmo jau planuoja antrąjį mūsų susitikimą, o mano mintys klajoja nežinia kur…sėdžiu ir spoksau į vieną tašką…

Ant palangės sėdėjęs Gokas staigiai nušoka ant žemės ir pasileidžia link buto durų…greičiausiai kažką pajuto už jų. Ir jis neklydo, už poros sekundžių nuaidi skambutis, pranešantis, jog turime nelauktų svečių…

- Po velnių ! - Arono balsas ir nuotaika kardinaliai pasikeičia, kumščiu  jis trenkia į stalą ir staigiai stojasi nuo kėdės, reikia pažiūrėti ką gi turime už durų.

Šelmiška šypsenėlė, apgaulingos akys, peroksido suniokoti plaukai, nedideli randeliai ,paslėpti brangios pudros, man kėlė šleikštulį. Ji kekšė, tokia kuri moka suvedžioti bet kokį vyrą, tokia, kuri trokšta dėmesio iš svetimų vaikinų, kuri mėgsta trintis su užimtais, kuri padarytų bet ką, kad tik buvęs vaikinas jos neužmirštų visą gyvenimą.

Vis dėl to Nikolė neklydo, tą vakarą, kai ji matė Marką su Estela, jie galėjo atrodyti kaip du įsimylėjaliai, nes juos dar kažkas sieja. Markas teigia, jog su ja yra seniai nutraukęs ryšius, jog jis jai nieko nebejaučia ir nenori nieko apie ją girdėti… Bet faktai rodo ką kitą. Nikolė užtinka juos kartu, aš taip pat, vakar mačiau Estelą Marko kvartale, ji siuto ant kažkokio vaikino, žinoma tai buvo Markas…ir kaip aš to iškart visko nesupratau ? Viskas buvo taip akivaizdu, o aš regis, sėdėjau užmerktomis akimis ir gyvenau savam pasauly.

Šį kart liūdesį išreiškiu ašarų pavidalu. Suklupau prie nuotraukų, kūkčiojau kaip maža mergaitė, gailėjausi šitaip pasiaukojusi Markui. Gailėjausi atitolusi nuo Luko, gailėjausi , kad pykausi su Nikole, gailėjausi gaišusi su Marku laiką…

Girdžiu kaip trinkteli buto durys, po to tylūs žingsniai artėja link manęs. Naują Marko buto svečią  pasitinka katinas ir bala mano ašarų.

- Šiaip ne taip išsisukom. - garsiai kalba Aronas. - Paprašiau to šmikio, kad Markas apie mūsų vizitą nieko nesuuostų, pribūriau jam, kad neturiu daugiau jokio kampelio, kur galėčiau nusivesti  savo merginą… - iš koridoriaus pliurpia gražuolis.

Dabar norėčiau sudaužyti visas šias nuotraukas. Žinoma, pirmas į gabalus skiltu Estelos snukis, po to į šimtus šukių sudaužyčiau ir išsišiepusį Marką, nebenoriu, kad jis būtų laimingas, nenoriu matyti jo šypsenos, girdėti juoko… Noriu, kad jis kartu su manimi dabar klūpėtų ant kelių, lietų ašaras ir nebenorėtų  gyventi.

- Ei, kas tau ? - pagaliau atsidūręs kambaryje, Aronas supranta, kad jo pokalbis su Oskaru manęs nė kiek nedomina. - Ar girdi ? - priklaupia šalia manęs, o drebančią ranką atsargiai uždeda ant peties.

Aš nenorėjau kalbėti, jis nėra mano artimas draugas, kuriam galėčiau atsiverti, o tuo labiau dėstyti savo meilės problemas.

- Žinau, kad tu nenori čia būti… - savas teorijas ima skelbti jis, esą aš žliumbiu, nes noriu grįžti namo. - Aš tave parvešiu, tiesiog norėjau pasikalbėti. - jo balse aiškus jaudulys, greičiausiai jis nėra atsidūręs tokioje situacijoje. - Eikš ant lovos. - ranka nuo peties slenka iki mano plaštakos, tada jis švelniai ją suspaudžia delne. - Nagi, stokis. - aš sukūkčioju dar kelis kartus, tada paklūstu, ant žemės tikrai nebuvo patogu.

Arono grubumas, kurį buvo galima jausti kelionės metu, išgaravo, balse atsirado šiokia tokia pagarba, švelnumas…

- Tavo brolis niekšas. - klestelėjusi ant lovos suburbu.

- Markas ? - žakteli jaunėlis, lyg tai būtų neįmanoma.

- Aišku jis ! - sušunku. - Pažiūrėk, tu tik pažiūrėk ! - pirštu bedu į nuotraukų pusę. - Jis įsirėminęs tos šliundros nuotrauką !  Pasistatęs ją tarp kitų nuotraukų, padėjęs ten, kur visi gali ją matyti… - ašarų , riedančių skruostais, skaičius akimirksniu padvigubėja. - O kur dingo manoji ? Kur aš ? ! - šaukiu, lyg dėl viso šio reikalo būtų kaltas Aronas. - Nėra, manęs nėra, nes aš nesu svarbi jo gyvenime ! - mano balsas skambėjo įsteriškai, regis, kraujas venose užvirė  ir jei dabar aš sprogčiau iš pykčio, kambario sienos pasidengtu verdančiu krauju, o Aronui greičiausiai išdeginčiau akis.

- Tu apie ją ? - vaikinas prieina prie nuotraukų, į ranką paima būtent tą rėmelį, kuriame įsodinta Estela. - Juk ji buvusi jo mergina…greičiausiai ši nuotrauka likusi dar nuo senų laikų. - jis bando paaiškinti, kad Estela, taip pat yra niekas Marko gyvenime.

- Po velnių, juk tai mano jam dovanotas nuotraukų rėmelis ! - trenkiu kumščiu į minkštą lovą. - Ten buvo įdėta mano nuotrauka, ten šypsojausi aš ! - Marko kaimynai gali pagalvoti, kad mane kas nors skerdžia.

Aronas pasimeta. Bando statyti rėmelį atgal į vietą, bet netyčia užkabina dar vieną nuotrauką, ta nuotrauka dar vieną…žodžiu visas pulkas nuotraukų sugula, kaip kare pašauti kareivėliai.

- Aš nežinau… galbūt tavo nuotrauka jis žada kabinti ant sienos. - visiškai nevykusiai bando išsukti brolį Aronas.

Aš minutėlei užtylu, galų gale reikia tvardytis, nes kokia nors susirūpinusi kaimynėlė iškvies mums policiją…

- Jis turės pasiaiškinti. - bandau nusivalyti, regis paskutines ašaras, bet po tų paskutinių, būna dar keletas paskutinių, vėliau dar viena…

- Ne. - greit atkerta Aronas. - Tu jam nieko nesakysi. - grįžta prie manęs ir pritūpia prie kojų. - Mūsų čia nebuvo, mes nieko nematėm, nieko nežinom. - jis kalba taip, lyg būtumėm padarę kokį baisų nusikaltimą.

- Aš negaliu tylėti, kai jis šitaip… - ašarų jau nebeliko, bet aiškiai kalbėti vis dar trukdė kūkčiojimas.

- Tu negali, bet privalai. - rimtai žiūri į mane iš apačios.

Aš giliai įkvėpiau, žiūrėjau į vaikino akis, supratau, kad negaliu mūsų išduoti. Nedrąsiai sulinksiu galvą, pasižadėdama tylėti.

- Matai, kaip viskas paprasta. - jis atsistoja. - Aš einu, užkaisiu arbatos,  o tu nustok verkti. - jis jau nori išeiti.

- Palauk. - sustabdau jį.

Markas mane įskaudino,  jis mane apgavo…nusiraminsiu tik tada, kai jam atkeršysiu… Apgaulė už apgaulę.

Aronui prisėdus šalia atsigręžiu jo pusėn, vaikinas nė nenutuokia ką ketinu daryti, tad sėdi visiškai ramus, kol savo lūpų nesuvedu su jo. Ir kas man dabar gali sutrukdyti atkeršyti Markui ? Jis miega su Estela, tad kodėl aš negaliu permiegoti su jo jaunesniuoju broliu ?

Greitai kojomis apsižergiu Aroną, tada jis rankomis glosto mano nugarą, šaltus pirštus kiša po palaidine. Aš įsiaudrinu ir išneriu jį iš marškinių, užgulu jį visu kūnu vis dar nenustodama aistringai bučiuoti. Pasitikintys savimi pirštai keliauja link diržo sagties, kurią įveikti man vieni juokai…